|
Prancūzai juokiasi
Du paryžiečiai išvyksta į tolimą Prancūzijos provinciją pamedžioti. Vakare abu draugai grįžta pavargę, laimingi, bet be laimikio.
– Ar jūs neužtikote jokio laukinio žvėries ar paukščio? klausia viešbučio šeimininkas.
– Priešingai, sako vienas, – matėme daugybę ančių...
– Bet, – priduria kitas, – mes, matyt, nepakankamai aukštai pamėtėdavome šunį..
Prancūzas turistas stebi koridą Ispanijoje.
– Vis dėlto keista, kad bulių taip erzina raudonos spalvos audeklas, – sako jis greta sėdinčiam ispanui.
– O ne, senjore, raudonas audeklas buliui nė motais. Tokie dalykai erzina tik karves.
– Tai kodėl buliai taip agresyviai puola?
– Nes jiems labai nepatinka, kai juos laiko karvėmis, senjore...
Prancūzijos avialinijų lėktuvas sudūžta Afrikos džiunglėse. Visi keleiviai žūsta, tik vienai labai žaviai stiuardesei pavyksta išlikti gyvai. Žinoma, iš jos uniformos liko tik pavadinimas, bet Afrikoje šilta... Panelė ima brautis per brūzgynus. Ją pamato už vešlaus krūmo pasislėpę kanibalai – tėvas ir sūnus. Tėvas praranda žadą.
Sūnus, ilgokai rijęs seiles, stukteli tėvui į pašonę:
– Ką tėvai? Puolam ir suvalgom?
Tėvas papurto galvą, įkiša už juostos peilį ir taria:
– Ne, mano sūnau. Valgysim tavo mamą.
– Jūsų kojos man primena Paryžiaus arhitektūrą!
– Ką? Eifelio bokštą?
– Ne! Triumfo arką!
Žanas nemėgsta mokyklos ir ieško būdo, kaip nenueiti į pamokas.
Vieną rytą jis užeina į tėvo biurą ir skambina savo mokytojui:
– Pone mokytojau, Žanas serga ir šiandien negalės ateiti į mokyklą.
– Kas čia kalba? – klausia mokytojas.
– Tai mano tėvas, atsako Žanas.
Stovi du žmogeliai prie gatvės. Staiga nuo galvos iki kojų juos aptaško pro šalį važiuojanti mašina. Stovi abu purvini.
– Toli dar mums iki Europos Sąjungos! – šaukia vienas. – Va, jei
Paryžiuje bent truputėlį aptaško pravažiuojanti mašina, vairuotojas tuoj
sustoja, parveža pas save namo, užsako prabangią vakarienę, nusiunčia drabužius į valyklą, nuperka naujus, paskui dar nusiveda į teatrą, o ryte nuveža į viešbutį.
– Tu ką, Paryžiuje buvai? – klausia jo kitas.
– Ne. Žmona buvo
– Pjerai, ar galėtum pasakyti, kuriais metais buvo karūnuotas Karolis Didysis?
Mokinys delsia.
– Matau, – tarė mokytojas, – tu nežinai!
– Ne, pone...
– Labai gerai! Tai gal galėtum pasakyti, į kokį kvailį aš rodau liniuotės galu?
– Kuriuo galu, pone mokytojau?... |
